- gliauma
- gliaumà sf. (4) 1. ppr. pl. plėvelė ant rūgusio pieno ar grietinės, gleivės: Su gliaumõms pieno nenoriu Skrd. Išplak smetoną, kad nebūtų gliaumų̃ Ss. Išskuto iš žarnų tas gliaumàs Jrb. Numazgok gražiai mėsą, kad gliaumõs neliktų Žvr. Gliaũmos visur apkibusios, veršis šlapias Jrb. 2. scom. nešvarus, apsileidęs žmogus: Tas gliaumà su rankom iš lėkštės viską ima Žvr. Vyk šalin tą gliaũmą – apsiseiliojęs visas Plk. Gliaũma tu, apsiskalbk! Jrb.
Dictionary of the Lithuanian Language.